Mano diena – nuolatinė kaita. Kiekviena akimirka neša savyje priešpriešą: viena diena prabėga lengvai, su aiškia prasme ir vidine ramybe, o kita – tarsi veidrodis, kuriame pametu save, nežinodamas, kas aš esu. Tą pačią valandą galiu jaustis gyvybingas, pilnas energijos, lyg visas pasaulis mane supranta. Kitą valandą, be priežasties, į mane įsismelkia abejonė, tarsi kažkas ištrintų mano vidinį žemėlapį, ir aš nebežinau, kur einu.Emocijos lyg bangos – vieną dieną jos švelniai glosto, kitą – užlieja, grimzdinu mane į nežinią. Ir vis dėlto, šie svyravimai tampa mano kasdienybės dalimi. Lūkesčiai taip pat kinta – vieną dieną jie tvirtai stovintys prieš mane, pažadėdami viską, ko trokštu. Kitą dieną jie virsta šešėliais, kuriuos neįmanoma sučiupti.

Bet gal tai ir yra tikrasis gyvenimo ritmas? Esu neišvengiamai pririštas prie nuolat kintančios savasties, lyg laikinas žvilgsnis į save patį. Galbūt esmė yra tame, kad kiekviena diena leidžia man išgyventi viską – nuo pilnatvės iki tuštumos. Kiekvienas jausmas, net ir nerimo šnabždesys, yra dalis mano kelionės per save.

Taip, yra dienų, kai aš jaučiuosi esąs. Jaučiu ryšį su pasauliu, jaučiu savo vidinį balansą. Bet yra ir dienų, kai aš prarandu save, nežinau, kas slypi už mano minties. Vis dėlto, būtent tas praradimas tampa nauju atradimu. Kiekviena diena – tai ieškojimas ir susitaikymas su tuo, kad nieko nėra pastovaus. Aš – nuolat besikeičiantis reiškinys, gyvenantis tarp to, kas aišku ir kas neišvengiamai neapčiuopiama.

Galbūt tikroji ramybė ateina ne iš to, kad suprantu, kas esu kiekvieną dieną, bet iš to, kad priimu ir leidžiu sau nežinoti.

Arūnas