Mano kūnas kartais eina šalia, lyg nešdamas mane, be manęs. Lyg atmintis, kuri vis dar skaudina odą palietus.
Kartais sustoju —ir laukiu, kol siela jį pasivys.
Mano kūnas kartais eina šalia,
Aš jį matau iš šalies, tarsi svetimą —buvusią meilę.
Jis vis dar kvėpuoja manimi, bet tyliai — tarsi bijotų pabusti.
Mano kūnas kartais eina šalia,
tarsi manęs ieškotų.
Ir kai pagaliau susitinkame,
pasaulis nustoja byrėti.
